Pasakėčia apie gerą ir blogą miestą
Šalia įėjimo į miestą, nedidelėje oazėje, sėdėjo senis ir stebėjo praeinančius keliauninkus. Kartą prie jo prisiartino jaunuolis ir paklausė:
- Niekada dar nesu buvęs šiame mieste, sakyk, kokie čia žmonės?
- O kokie žmonės buvo tame mieste kurį tu palikai?
- Ten gyveno pikti ir savanaudžiai žmonės. Būtent todėl ir iškeliavau ieškotis naujos vietos.
- Čia tu sutiksi lygiai tokius pat, - atsakė jam senis.

Praėjo kažkiek laiko ir prie senio priėjo kitas keliauninkas su tokiu pat klausimu:
- Tik ką atvykau. Seni, sakyk, kokie žmonės gyvena šiame mieste?
Senis atsakė tuo pačiu:
- Sakyk, o kokie žmonės gyveno mieste kurį palikai?
- O, tai buvo geri žmonės, svetingi ir taurūs! Ten liko daug mano gerų draugų, tiesą sakant labai sunku buvo su jais išsiskirti.
- Tokius pat rasi ir čia, - atsakė senis.

Netoliese kupranugarius girdęs pirklys girdėjo abu pokalbius. Kai tik antras keliauninkas nuėjo sau, šis su priekaištu kreipėsi į senį:
- Kodėl tu davei du visiškai skirtingus atsakymus į tą patį klausimą?
- Sūnau, kiekvienas savo pasaulį nešiojasi širdyje. Tas, kas nerado nieko gero tuose kraštuose iš kurių atklydo - nieko gero nesuras ir čia, o tas, kas jau turėjo gerų draugų kitame mieste – ras tikrų draugų ir čia. Matai, nuo to, ką mes žmonėse atrandame, priklauso ir tai, kuo jie mums tampa.