Miesto moters lagamine gyvena Žiema ir Paryžius... (Ieva Baliulytė)

“…O aš maniau, mes keliaujame į Paryžių!” Mano puošnieji aukštakulniai beviltiškai skęsta sniege, o savaitgalio herojus, būdamas tikru džentelmenu, leidžia eiti pirmai, ilgu balto aksomo paltu nuvalant jam kelią nuo sniego… Jis juokiasi iš manęs ir nesupranta, kodėl aš nirštu… “Juk tu sakei, kad tai bus staigmeną, maniau tai bus - Paryžius, o ne Dievo užmiršti kalnai..“!!! Pykdama ant viso pasaulio tempiau vakarinių suknelių pilną lagaminą ir  nepastebėjau kaip pasiekėme vilą, paskendusią sniege. Kol stovėdama terasoje bandžiau atgauti kvapą, mano džentelmenas bandė mane įtikinti, kad tai bus geriau nei savaitgalis mano išsvajotame mieste…

Sušilau, nežinau kas, ar skanios kavos aromatas, ar šilta ugnis židinyje, ar kvapą gniaužiantys kalnų vaizdai pro langus mane nuramino ir privertė užsimiršti.. Grožėdamasi kalnų viršūnėmis, pajutau jo rankas, jis apgobė mane pledu ir tyliai sušnabždėjo “Ar gali būti geriau?”…
Jokio interneto, kabelinės, net telefono ryšis elgėsi taip, lyg būtų prieš mane nusiteikęs… Kadangi lagamine neturėjau nieko paprasto ir kasdieniško, apsivilkau gražiausią savo vakarinę suknelę ir nusileidau į svetainę… Pasirodo tinkamai neįvertinau savojo džentelmeno. Kambarys buvo svaiginančiai prisipildęs raudono vyno ir obuolių pyrago kvapo … Jis pakėlė į manę akis, o aš lyg teisindamasi pasakiau, kad tiesiog neturėjau ką apsivilkti ir atsiprašiau už blizgesį bei puošnumą, kuris atrodė mažų mažiausiai juokingas šaltam žiemos savaitgaliui kalnuose… Nieko neatsakęs, jis nubėgo į viršų ir nusileido pasipuošęs aksominiu švarku. Juodo šilko kelnės lengvai krisdamos ant dailių batų mane pritrenkė… “Juk tu žinojai, kad vykstame į kalnus, iš kur tavajame lagamine vakariniai rūbai?” Jis šypsodamasis priėjo prie grotuvo ir užgrojus Frank Sinatra “Winter wonderland” tarė “ šį vakarą į svečius atėjo Paryžius, ar pašoksi su manimi”?....
Mes ilgai vakarojome, gėrėme vyną, šildėmės židinio liepsna, kalbėjomės... Minutę sustingau, supratusi, kad išdaviau svajonių miestą, atsidavusi žiemos žavesiui ir kalnams... Išgaravęs nusivylimas iš pirmo žvilgsnio ne itin patraukliu džentelmeno pasiūlymu – iškeisti Paryžių į žiemos tylą kalnuose, pradėjo žavėti neatrastomis galimybėmis, suvokus, kad mūsų mažame, jaukiame kalnų namelyje Paryžiaus yra net daugiau, nei galėjau tikėtis...
Visada maniau, kad miesto moteris neleidžia savaitgalių užmiesčio vilose, ji spindi miestuose, renginiuose, restoranuose. Maniau, kad paprasčiausiai nemokėsiu mėgautis ramybe. O kur dar mano meilė nepriekaištingam stiliui... Netikėtai pati atsakiau į savo klausimą. O kas sakė, kad negaliu aukštakulnių avėti kalnų viloje, kad vakarinės suknelės netinka vakarienei dviems, o papuošalai skirti tik operoms ir spektakliams? Juk miesto moteris visada išlieka savimi, prisitaikydama prie aplinkybių, kurios šiuo atveju nebuvo derinamos su manimi, bet tai jau buvau pamiršusi...
Kitą dieną leidome vaikštinėdami po apylinkes, užsukome į šalia esančio miestelio pyraginę sušilti, išgerti arbatos... Tikriausiai tą dieną tapau miestelio įžymybe ! Na gerai, gal mano apranga ir nelabai derėjo prie aplinkos, bet aš juk ruošiausi į Paryžių ir man, beje, atostogos! Todėl galiu sau leisti pasimėgauti savo mylimiausiais aukštakulniais (nors žiemai jie gal ir nelabai praktiški), pasipuošti suknelėmis ir apsigobus balto aksomo paltu, mėgautis savo džentelmeno komplimentais, kad visur ir visada jam atrodau graži, stilinga ir labai moteriška.

Niekada net pagalvoti nedrįsau, kad Eliziejaus laukus man atstos – sniegas ir kalnai. O mano mylimieji bateliai tikriausiai niekada nesitikėjo paragauti užmiesčio snaigių. Supratau, kad būti savimi galiu bet kur, net jei mano apranga ar skonis kažkam kelia nuostabą ir juoką. Juk savęs išduoti negaliu, tai pagrindinis miesto moters principas! Kartais susikūrę iliuziją apie tokią siekiamybę, kaip romantiškas savaitgalis Paryžiuje, pamirštame, kad svarbiausia, ką šis miestas gali suteikti visai šalia tavęs!
Visą savaitgalį avėjau aukštakulnius, lyg norėdama įrodyti, kad be jų aš prarandu esybę, neliko nė vienos suknelės, kuria nebūčiau pasipuošusi, nes įspūdingus renginius ir restoranus man pakeitė vakarienės dviems prie mėgstamo vyno taurės.
Svajingus mūsų pašnekesius pertraukė mano pabudęs mobilusis. Keista kaip per porą dienų net nepajutau, kad buvau atitrūkusi nuo miesto ir jo šurmulio... Mobilusis priminė, kad turiu pabaigti straipsnį apie šių metų žiemos moterį... Nepastebėjau, kad mintyse senai jį buvau užbaigusi, geriausias to įrodymas mano lagaminas, kalnai ir jis...

Jaukioje viloje manasis džentelmenas parodė man, kad stilius - tai aš, o ne tai, kur aš lankausi ar su kuo bendrauju! Kad nei sniego pusnys, nei užmiestis nekeičia to, kas esu ir jei mano suknelės man atrodo netinkamos žiemos savaitgaliui, vadinasi jos apskritai netinkamos man! Jei dievinu savo aukštakulnius, tai nereiškia, kad turiu su jais skirtis palikusi triukšmingas miesto gatves, nes aš neesu reklaminė batelių kampanija... aš ir esu viskas kas tuose bateliuose geriausia!
Būti miesto moterimi ne visada paprasta ir lengva, miestas įpareigoja... todėl privalau turėti šalia kitokį požiūrį ir kitokias akis, KURIOS Paryžių mato kalnuose, KURIAM mano suknelės – tai mano puošmena, o ne visa, kas esu, KURIAM sukeliu juoką, nes žiemą avėti atvirus batelius – tikra beprotybė!
„Kaip tau manasis Paryžius“? Aš šypsojausi... Iki šiol tikinau save, kad geriausias mano gyvenimo savaitgalis prabėgs tik čia, tik šis miestas sugeba duoti tai apie ką ilgai svajojame, bet negalime apsakyti žodžiais ir tai gryna tiesa... Tik visą tą laiką, nesugebėjau išgirsti, kad mano džentelmeno lūpose mano svajonių miestas skambėjo kaip vakarienės, vynas ir ilgi pašnekesiai kalnuose tik dviese...
Ačiū už savaitgalį, mano mielas, Paryžiau, atleisk nepastebėjau, kad visą tą laiką galėjau pasiekti tave ranka ...