Kultūrinamės.
Анна Каренина

Tai rusų autoriaus Levo Tolstojaus romanas, pirmą kartą spausdintas dalimis periodiniame leidinyje Ruskii Vestnik nuo 1875 iki 1877 metų. Tolstojui susiginčijus su šio leidinio redaktoriumi Michailu Katkovu dėl klausimų iškeltų paskutiniuose novelės skyriuose, pabaigta novelė pasirodė kaip knyga, vėliau.

Apie knygą ir jos siužetą nekalbėsim, ir taip visi viską žino. Tačiau norėčiau išreikšti savo nuomonę apie moterį, apie pagrindinę romano personą: Aną Kareniną  arba teisingiau, Aną Arkadijevną Kareniną.
Šią moterį žino ją visi: istorikai, literatūros mėgėjai, politikai. O tie, kas nežino, gali susipažinti per knygas, per filmus, per teatrą, per muziką ir t.t.
Pačiai knygos neteko skaityti, tačiau susipažindama su Ana per kitas išraiškos formas, galiu drąsiai pasakyti, kad ši moteris kas kart atsiskleidžiama vis kitaip. 

Paslaptingai. Moteriškai. Jausmingai. Užburiančiai.

Pirmiausias susitikimas su Ana man buvo per 2012 m. sukurtą filmą:

Apie filmą visi turi įvairių nuomonių, vieniems patinka, kitiems ne. Tačiau abejingų nelieka. 
Tai kostiuminis filmas, su įdomiais režisūriniais sprendimais, o dar į pagalbą pasitelkiant ir muziką -  atskleidžiami įvairūs išgyvenimai, emocijos, žmonių likimai.

Taip, muzika daug ką gali, per ją daug galima visko išreikšti. Kaip ir šokis. Bet kai šokis ir muzika susijungia gaunasi nepakartojama pora, kuriai nereikia žodžių, tekstų, vaidybos. Tuomet viskas išeina savaime, organiškai. 
Po filmo, kuomet Ana buvo atskleista kaip "filminė"  persona, teko malonumo apturėti ir "šokančią"  Aną pamatyti. Kalbu apie nuostabų, dviejų dalių spektalį, kurio choreografė - Andželika Cholina. (daugiau info apie tai plačiau čia: http://ach.lt/spektakliai/anakarenina/ ).

 Trumpas video apie šokio spektaklį:
http://vimeo.com/19215580  

Ir mane šis spektaklis užbūrė. Nors spektakliu to nepavadinsi, tai greičiau: baletas, su nepaprasta ir jaudinama emocija, su jausmų proveržiu. Kuriame vaidybos nereikėjo, užteko muzikos (kompozitoriaus Alfredo Šnitkės kūryba), šokio, išraiškų tikrumo. Labiausiai įstrigo Anos vaidmenį nepriekaištingai atlikusi baleto artistė Beata Molytė. 

Nepaprastai šoko Beata, jaudinamai lengvai, savo likimą išgyvenusi tikroviškai, ir privertusi ne vieną žiūrovą sekti kiekvieną išgyvenimą, tarsi artistė būtų ta pati Ana. Organiška, lengva choreografija nukėlė į XIXa. Rusijoje vykusią moters gyvenimo dramą.
Nors scena buvo minimalistiška, tačiau šokėjai publiką pakerėjo įspūdingu šokiu, įtikinamomis veido išraiškomis. Įspūdingumo suteikė Juozo Statkevičiaus kurti istoriniai kostiumai, prilygstantys meno kūriniams:

<A.Cholinos komentaras:
„Nesiekiu įrėminti savo spektaklių pasitelkus konkretų žanrą –  scenoje man įdomu kurti patį gyvenimą. Sudėtingą daugialypį gyvenimą – apie tokį romane „Ana Karenina“ rašo Levas Tolstojus. Romane susipina tiek daug istorijų, kad nesunku pasimesti. Taip pasimetama ir susidūrus su gyvenimo sudėtingumu. Stengiausi išgryninti tai, kas svarbu man asmeniškai ir kas atpažįstama dabartiniame laike“, ‒ pasakoja A. Cholina.
 Paklausta, kodėl scenoje nėra traukinio, kurio tikisi daugelis žiūrovų, choreografė atsakė: „Šiais laikais žmogus žmogų gali sužeisti žodžiu ar veiksmu daug stipriau. Tiesą pasakius, taip buvo visais laikais. Mano spektaklis  ‒ ir apie tai“.>

Mane labiausiai sugraudino spektaklio pabaiga, kuomet Ana nusižudo - šoka po traukiniu. Tačiau traukinio butaforinės dekoracijos čia nebuvo, tik garsas, kėdžių garsas imituojantis traukinio griausmą. Kuris reiškė, kad šį kartą pažintis su Ana buvo baigta.

Lauksiu kito karto, kuomet vėl sutiksiu Aną, kokia ji bus tada ?


CenTriuKas