Šiandienos nuotaikai išreikšti....
Taip tiksliai...jausmingai...čia ir dabar...laiku...kaip tik.

Anželika Liauškaitė

Laiškas nukarūnuotiems Karaliams

Laiškai nukarūnuotiems karaliams dažniausiai nerašomi prie kavos puodelio vos išaušus ankstyvam rytui. Na, nebent tas rytas - lietingas, žvarbus, liūdnas ir ūkanotas, nusineša atgal į patalus, kur mane pradeda kankinti sezoninė, lengva, melancholiška depresija. Mano laiškų eilutės neišsipildžiusioms meilėms nesustabdomos bėga viena po kitos ir ištirpsta susimaišiusios įvairiausių prisiminimų nuotrupose. Mano mintyse vėl skamba Sade’os daina „No Ordinary Love“. 

Baltuose švelnios plonytės medvilnės pataluose, kurių kraštus puošia neįmantrūs auksinių siūlų raštai, aš mėgstu gulėti nuoga. Mėgstu vartytis juose ir kvėpuoti įsigėrusiu mylymojo odos kvapu. Vaikystėje visada svajojau turėti tik vieną Karalių. Aš jo laukiau. Aš jam saugojau savo širdį ir savo kūną. Aš jam paskyriau visas savo svajones ir eilėraščius. Aš tylėjau, buvau kukli, kantri, gera, pavyzdinga mergaitė, aš juo tikėjau ir laukiau stebuklo. Niekas manęs nelietė ir nebučiavo, todėl aš kaip mieganti gražuolė savo gyvenimą išgyvenau sapnuose, kuriuose mano svajones saugojo aukšto pilies bokšto sienos. Žmonės galvojo, kad aš įstrigau vaikystėje ir švaistau savo jaunystę, bet aš tiesiog gyvenau kitaip - aš mokiausi tikėti ir laukti.
Jo bučinys buvo gilus, skaudus, jaudinantis ir vienintelis toks ypatingas. Jis nudegino mano lūpas ir aš amžinai nešiosiu tą randą ant savo veido. Jis išlaisvino mano kūną iš skaistybės žiedo ir aš pradėjau jausti kūniškų malonumų pažinimo alkį. Jis mane saugojo sau ir mylėjo. Aš maniau, kad mes numirsime kartu, kaip miršta gulbė ir gulbinas.

Aš gyvenau tik dėl Karaliaus, aš dar nežinojau, jog esu savo pačios Karalienė. Jis išėjo neatsisveikinęs, o aš klausiau Lanos Del Rey - „Summertime Sadness“, melsdama jo sugrįžimo. Man buvo skaudu ir gėda, nes man atrodė, kad svajonės mane apgavo ir išdavė.
Aš tapau puolusiu angelu, klaidžiojančiu po sudužusių veidrodžių karalystę. Apsvaigusi nuo skausmo ir absento aš blaškiausi tarp tų, kurie netekę mylimųjų, apgaulingai karūnuoja save karaliais ir karalienėmis, tuščiai barstydami savo neišsipildžiusios laimės trupinius kūniškiems geiduliams. Aš šokau grakštų gazelės viliotinį spinduliuodama jaunystę ir vaidinau Karmen.

Leisdama jiems save dulkinti, išduoti ir sužeisti aš kentėjau ir jaučiau malonumą, kuris man atvėrė pažinimą, nes tik atsidūrusi neviltyje aš vėl troškau atrasti save ir pagaliau galėjau nukarūnuoti mane persekiojusį vaiduoklį.Aš mylėjau ir išjaučiau tą stebuklingą jausmą, nes tikėjau jo absoliutumu.
Aš tikėjau kažkuo, kuo niekada nesuabejojau, tačiau pamiršau, kad tobula formulė – tai tik teorija, kuria vadovaujasi tie, kurie viską pagrindžia dėsniais ir taisyklėmis. Aš buvau mirusi savyje, bet mano širdis plakė. Kas man galėtų paaiškinti kodėl?

Aš nebeieškojau greito ir klaidingo atsakymo, todėl nusprendžiau gedėti nukarūnuoto Karalio ir vėl laukti, bet ne kito mylimojo, o pažinimo. Norėjau sužinoti kas esu. Norėjau išsilaisvinti iš mažos mergaitės pasakų ir ieškoti savo laimės kelio, neįpareigodama kitų manęs mylėti, nes meilės negalima reikalauti. Meilė ateina pati, net jei savo kelyje jai tenka daug kartų pasiklysti, ji visada žino tikslų laiką ir vietą.

Dabar aš jau žinau, kad nemokėjau jausti laimės d-a-b-a-r. Aš nemokėjau mylėti gyvenimo ir savęs. Aš bandydavau pasukti laiką atgal ir siurbti negyvus prisiminimus, kuriais plakė mano širdis. Kartais aš įsimylėdavau ateitį, nes man atrodė, kad ji mane išgelbės. Turėjau praregėti, todėl vėl mokiausi paprastų tiesų apie save - anksti ryte gerdama kavą aš mėgstu tylą... Aš net nežinojau, kad iš tiesų man patinka stebėti nostalgišką, lėtą, tingią rudeniškų spalvų kaitą. Aš nežinojau, kad bėgdama per lietų ir šokdama per pelkę aš šypsausi.

Aš dar neperskaičiusi tiek daug knygų, aš vis dar rašau savąją. Aš nieko nebelaukiu, einu ten, kur veda mano tikslai ir žmogiškasis egoizmas išsipildyti savyje. Aš niekam savęs nepažadu, bet aš myliu.