2012 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

Prisimenant itališką maistą (1)....

Tipiški itališki pusryčiai:

Pietūs Florencijoje:

Pietūs Romoje:

Vakarienė Romoje:

Popietinė kava:

Atsigaivinam Pompėjoj:

Prsimenant kelionės hitą....

2012 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

Šiandienos nuotaikai išreikšti....
Taip tiksliai...jausmingai...čia ir dabar...laiku...kaip tik.

Anželika Liauškaitė

Laiškas nukarūnuotiems Karaliams

Laiškai nukarūnuotiems karaliams dažniausiai nerašomi prie kavos puodelio vos išaušus ankstyvam rytui. Na, nebent tas rytas - lietingas, žvarbus, liūdnas ir ūkanotas, nusineša atgal į patalus, kur mane pradeda kankinti sezoninė, lengva, melancholiška depresija. Mano laiškų eilutės neišsipildžiusioms meilėms nesustabdomos bėga viena po kitos ir ištirpsta susimaišiusios įvairiausių prisiminimų nuotrupose. Mano mintyse vėl skamba Sade’os daina „No Ordinary Love“.

Baltuose švelnios plonytės medvilnės pataluose, kurių kraštus puošia neįmantrūs auksinių siūlų raštai, aš mėgstu gulėti nuoga. Mėgstu vartytis juose ir kvėpuoti įsigėrusiu mylymojo odos kvapu. Vaikystėje visada svajojau turėti tik vieną Karalių. Aš jo laukiau. Aš jam saugojau savo širdį ir savo kūną. Aš jam paskyriau visas savo svajones ir eilėraščius. Aš tylėjau, buvau kukli, kantri, gera, pavyzdinga mergaitė, aš juo tikėjau ir laukiau stebuklo. Niekas manęs nelietė ir nebučiavo, todėl aš kaip mieganti gražuolė savo gyvenimą išgyvenau sapnuose, kuriuose mano svajones saugojo aukšto pilies bokšto sienos. Žmonės galvojo, kad aš įstrigau vaikystėje ir švaistau savo jaunystę, bet aš tiesiog gyvenau kitaip - aš mokiausi tikėti ir laukti.
Jo bučinys buvo gilus, skaudus, jaudinantis ir vienintelis toks ypatingas. Jis nudegino mano lūpas ir aš amžinai nešiosiu tą randą ant savo veido. Jis išlaisvino mano kūną iš skaistybės žiedo ir aš pradėjau jausti kūniškų malonumų pažinimo alkį. Jis mane saugojo sau ir mylėjo. Aš maniau, kad mes numirsime kartu, kaip miršta gulbė ir gulbinas.

Aš gyvenau tik dėl Karaliaus, aš dar nežinojau, jog esu savo pačios Karalienė. Jis išėjo neatsisveikinęs, o aš klausiau Lanos Del Rey - „Summertime Sadness“, melsdama jo sugrįžimo. Man buvo skaudu ir gėda, nes man atrodė, kad svajonės mane apgavo ir išdavė.
Aš tapau puolusiu angelu, klaidžiojančiu po sudužusių veidrodžių karalystę. Apsvaigusi nuo skausmo ir absento aš blaškiausi tarp tų, kurie netekę mylimųjų, apgaulingai karūnuoja save karaliais ir karalienėmis, tuščiai barstydami savo neišsipildžiusios laimės trupinius kūniškiems geiduliams. Aš šokau grakštų gazelės viliotinį spinduliuodama jaunystę ir vaidinau Karmen.

Leisdama jiems save dulkinti, išduoti ir sužeisti aš kentėjau ir jaučiau malonumą, kuris man atvėrė pažinimą, nes tik atsidūrusi neviltyje aš vėl troškau atrasti save ir pagaliau galėjau nukarūnuoti mane persekiojusį vaiduoklį.Aš mylėjau ir išjaučiau tą stebuklingą jausmą, nes tikėjau jo absoliutumu.
Aš tikėjau kažkuo, kuo niekada nesuabejojau, tačiau pamiršau, kad tobula formulė – tai tik teorija, kuria vadovaujasi tie, kurie viską pagrindžia dėsniais ir taisyklėmis. Aš buvau mirusi savyje, bet mano širdis plakė. Kas man galėtų paaiškinti kodėl?

Aš nebeieškojau greito ir klaidingo atsakymo, todėl nusprendžiau gedėti nukarūnuoto Karalio ir vėl laukti, bet ne kito mylimojo, o pažinimo. Norėjau sužinoti kas esu. Norėjau išsilaisvinti iš mažos mergaitės pasakų ir ieškoti savo laimės kelio, neįpareigodama kitų manęs mylėti, nes meilės negalima reikalauti. Meilė ateina pati, net jei savo kelyje jai tenka daug kartų pasiklysti, ji visada žino tikslų laiką ir vietą.

Dabar aš jau žinau, kad nemokėjau jausti laimės d-a-b-a-r. Aš nemokėjau mylėti gyvenimo ir savęs. Aš bandydavau pasukti laiką atgal ir siurbti negyvus prisiminimus, kuriais plakė mano širdis. Kartais aš įsimylėdavau ateitį, nes man atrodė, kad ji mane išgelbės. Turėjau praregėti, todėl vėl mokiausi paprastų tiesų apie save - anksti ryte gerdama kavą aš mėgstu tylą... Aš net nežinojau, kad iš tiesų man patinka stebėti nostalgišką, lėtą, tingią rudeniškų spalvų kaitą. Aš nežinojau, kad bėgdama per lietų ir šokdama per pelkę aš šypsausi.

Aš dar neperskaičiusi tiek daug knygų, aš vis dar rašau savąją. Aš nieko nebelaukiu, einu ten, kur veda mano tikslai ir žmogiškasis egoizmas išsipildyti savyje. Aš niekam savęs nepažadu, bet aš myliu.

2012 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Savaitės įvykiai...

CenTriuKas savaitę laiko tylėjo... nes... laiko neturėjo.... Visai... darbai vijo darbus, įvykiai, vieni kitus, bet va, šiandien - kai peršalimas paguldė į lovą - laiko atsirado. Bet apie viską nuo pradžių:

Pirmoji gerulė naujiena, kad viena iš CenTriuKo merginų jau nešioja sužadėtuvių žiedelį !!! Taip, taip, jau kitą vasarą mūsų vienai merginai skambės Mendelsono garsai. Ta proga, visos merginos degustavo itališkas lauktuves:

Merginos - Jūs mano nuostabiausios !!!! Laukiu kito susimatymo :)))

Toliau. Man labai patinka posakis: neieškok ir atsiras. Neieškok ir rasi, surasi. Ir suradau ! Čia apie suknelę, kuri ilgai buvo mano mintyse, ir vis ieškodavau tokios, būtent tokios, kokios noriu. Ir visai netikėtai radau ! Sekmadienio popietės parduotuvių apžiūra baigėsi sėkmingu laimikiu - mano išlaukta suknele !
Tadam ! :

Knygos... jas visai apleidau per darbus... Bet kai mintys nukeliauja Italijos link, vis prisimenu Pauliaus Jurkevičiaus ,,Staltiesės ritmu" knygą, tokia su itališku prieskoniu, su kritika Lietuvai su postūmiu tobulėjimo link...

Laukiau antros dalies, arba tęsinio ir sekmadienio finalas - nusipirkta antra knyga !
Kad tokie produktyvūs būtų visi sekmadieniai !

Keliaujam toliau: darbinga savaitė. Kaip niekad darbinga, pilna naujų pažinčių, naujų žinių, naujų pojūčių ir skonių... mhm....
Teko keletą dienų pagyventi Vilniuje, taip taip , ne pabūti, o pagyventi ! Ir.. o varge... kamščiai ! Po keletos rytinių kamščiuose praleistų dienų Vilniuje, galiu sakyti: Kaune- aš tave dar labiau myliu !
Teko pagyventi Užupyje, ir o.... įsimylėjau šią vietą :) Taip melancholiškai gera vieta... Sužavėjo Užupio picerija, kurioje net ir 22val galima gauti maisto. Ir skanaus Tikrai. Dedu rimtą pliusą +

Nors mokslai ir baigti, bet....tobulėjimui ribų nėra, arba : visas gyvenimas kaip nesibaigiantis universitetas. Tad žinias teko gilinti mokslo dienose, kurias organizavo Thermo Fisher Scientific.

Dvi dienas seminarų klausimo, susipažinimas su naujais produktais, susipažinimas su naujais žmonėmis, žodžiu-patiko, net labai. Daugiau info čia : http://tv.delfi.lt/video/HeWzWJGZ/

Tiesa, ne tik mokiausi, bet ilsėjausi. Visai neplanuotai teko apsilankyti spektaklyje: "Tik kūdikiai gimsta dori" .

Tai lietuviškas produktas, kur ir tekstas -lietuvio rašytas, ir aktoriai-lietuviai. Bet.... nesužavėjo. Taip, pamatyti galima, bet ar verta ? Aš spektaklius vertinu taip: jei geras ir įdomus- eičiau ir antrą kartą. bet į šį: tikrai NE. Kažkaip neužkabino....

O čia pabaigai : kadangi guliu lovoj dėl ligos, tai tenka susitvarkyti senas foto, tarp kurių radau ir šią :

Tai tiek tos savaitinės ataskaitos.
CenTriuKas

2012 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis

Tokiam jau šaltai rudeniškam vakarui - Itališkai marga ir karšta mada !

WOMEN

Tie, kurie nors kartelį buvo Italijoje, pritarsite, kad ši Dolce and Gabbana žiemos kolekcija dvelkia Itališkai šeimyniška emocija.. kur daug žmonių, šypsenų, maisto.. mados... ir stiliaus...

Šios kolekcijos moteris: religinga sicilietė, pasiruošusi eiti į rytines sekmadienio mišias, bet išsirinkusi juodą nėrinių suknelę, aukso papuošalus, auksu siuvinėtą juodą švarkelį bei nedidukę „Miss Sicily“ rankinės versiją maldaknygei įsidėti.