Japonijoje, vienoje gyvenvietėje, netoli sostinės, gyveno senas išmintingas samurajus. Kartą, kai jis vedė savo mokiniams užsiėmimus, prie jo priėjo jaunas kovotojas, garsėjęs savo grubumu ir žiaurumu. Mėgiamiausia jo gudrybė buvo provokacija: jis išvesdavo priešininką iš kantrybės, tada tas, apakintas įniršio, priimdavo metamą iššūkį ir taip, darydamas klaidą po klaidos, pralaimėdavo kovą.
Jaunasis kovotojas ėmė įžeidinėti senį: mėtė į jį akmenis, spjaudė ir keikėsi šlykščiausiais keiksmažodžiais. Senis išliko ramus ir tęsė užsiėmimą. Galų gale, suirzęs ir išsekęs, jaunasis karys nudūlino sau.
Mokiniai, nustebę, kad senis iškentė tiek įžeidimų paklausė:
- Kodėl neiškvietėt jo į dvikovą? Negi išsigandot pralaimėjimo?
Senas samurajus atsakė:
- Jei kas nors priėjęs įteiks jums dovaną, o jūs nepriimsite jos, kam priklausys dovana?
- Pirmajam jos šeimininkui, - atsakė mokinai.
- Lygiai taip yra ir su pavydu, neapykanta ar keiksmais. Kol jų nepriimi, jie taip ir lieka dovanotojui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą